"mazos" mergaites gyvenimas

mazos mergaites meile...

Maža mergaitė kažkada mylėjo ir mylejo labai stipriai.. Ji pamena viska, ji pamena tai ka papasakos...
Mergaitė pamena kai jai pasiūle draugauti buvo 17:30, ji pamena visas smulkmenas,visus žodžius,kurie dabar be galo skaudina, o kažkada be galo džiugino... Nuo tos dienos kai megtaitė sutiko draugauti, ji skraidė padebesiais... ji jautė tai ko žodžiais paaiškinti neimanoma... Mergaitė pamilo viska kas ja supa ji pamilo gyvenima... Kia mergaitė buvo šalia mylimojo jai nebereikėjo nieko, ji jautėsi viska turinti ir be proto laiminga... Ji nejautė laiko... Kai mergaite apkabindavo ir bučiuodavo ji jausdavosi saugi, nieko nebijanti... Kai vaikinuks mergaite vadindavo savo meile, jei per kuna begdavo šiurpuliukai... tai truko apie du mėnesius... Po to jis pradėjo keistis... Iš pradžiu mergaitė to pastebėti nenorėjo, buvo labai sunku... Dabr mergaitė viska mato kitomis akimis, tik tos akys dažniausiai pasruvusios ašaromis.. Bet tai vyko tada kai mergaites akis buvo užtemdžiusi meilė... Mergaitė juto jis nebeskleidžia tos šilumos ir meilės... Syki mergaitė paklausė : "KAS DAROS? " jis neatsakė nieko... Mergaitė nedave ramybės sukaupusi visa drasa paklausė: " NORI SKIRTIS?" jis pradėjo teisintis, sakyt kad viskas gerai, kad jis myli mergaite ir nenori jos prarasti... Mergatė juo patikėjo... Po to pokalbio jie buvo kartu... Buvo dar labiau artimi ir laimingi... praėjo gal dvi savaitės ir tada... Mergatė išgirdo tokius žodžiu : "REIKIA BAIGT MŪSŲ NUOSTABIA DRAUGYSTĘ" o svarbiausia jis sakė, kad nenori, kad mergatė kentėtu, nes jis ja myli, bet taip turi būti... viska pasakes jis paklausė : " ka manai? " visi žodžiai smigo kaip durklai į širdi... Tą naktį jie susirašinėjo iki 7 valandos ryto, vėliau jis nebeatrašė... O mergatės širdis dužo i milijonus smulkiu daleliu, kuriu mergaitė nesugeba surinkti ir dabar... Ta nakti mergaitei atrodė, kad sugriuvo visas gyvenimas... Mergaitė verke be paliovos, ji nepamena kaip miegas paeme viršu... Pabudusi mergaitė išsigando savo atvaizdo veidrodyje... Joa akys buvo raudonos tarsi pasruvusios krauju... Jos buvo abejingos, bejausmės ir šaltos... jose ji nebemate savo mylimoji... Mergaitė išsigando... Ji pamanė gal tai sapnas... Dėja SMS mobiliajame rodė ka kita... Ta diena mergaitė verke, verke, verke kol nebeturėjo kuo verkt... Mergaitei neberupejo niekas...
Nedaug kas pasikeitė iki dabar nors praėjo trys metai... tik tai kad mergaitė jo nebeturi... nebeturi o jos jausmai jam nepasikeite... Po išsiskyrimo mergaitė kalbėjo su mylimuoju... Jis prašė kad mergaitė nejaustu jam neapykantos nes jis ja myli myli dar ir dabar , jis sake kad jo jausmai nepasikeite... tiesiog jis mylejo per daug, mylejo taip kad bijoji likti iskaudintas todel taip ir pasielgė... Mergaitė pasake jam kad juo netiki, žinoma ji norėtu tuo tikėti, bet negali... Mergaitė mate jau ne ta žmogu kuri mylėjo jis buvo kažkos kitos... šaltas ir babėjingas... Jo akys buwo pervertos kažkio nerimo ar abejoniu... Tas pokalbis tuo ir baigės nes mergaitė bijojo... Bijojo but šalia jo, kad jai neišsprustu myliu tave... Nes wis del to mergaitė ji mylejo nors ir pasikeitusi bet mylėjo... Mylejo ir tebemyli dabar... Maža mergaitė nežino kaip jai išsigydyti žaizdas... Ji užduoda sau klausima : GAL MAN NELEMTA BŪT LAIMINGAI? " .....